Džinas: rūšys, kokteiliai ir viskas, ką reikia žinoti apie šį gėrimą

Teigiama, jog šiandien džinas išgyvena antrąjį pamišimo dėl jo laikotarpį. Pirmasis vyko antroje 18 a. pusėje Anglijoje. Antrasis nuo pirmojo skiriasi labai ženkliai ir jo prasidėjimą atnešė populiarėjantys kokteiliai su džinu, o ypač džinas su toniku. Tačiau apie tai kiek vėliau. Pagal įstatymais reglamentuotą džino gamybą, džino rūšys yra trys. Pagal tradicijas, jų galima priskaičiuoti gerokai daugiau. Džiugu, kad vieną iš tokių jo rūšių turime ir Lietuvoje. Vilniaus džinas, kaip konjakas ar šampanas, turi saugomą geografinę kilmės nuorodą, todėl gali būti daromas tik čia. Bet apie viską iš eilės.

KAS YRA DŽINAS?

Džinas yra stiprus alkoholinis gėrimas, daromas iš žemės ūkio kilmės spirito, kurio skonį formuoja gamyboje naudojamos kadagio uogos. Tai yra pagrindinė savybė, kuo džinas skiriasi nuo kitų gėrimų. Kartais teigiama, jog džinas yra daromas iš kadagių, tačiau tai tik iš dalies teisinga. Kaip sako gėrimo apibrėžimas, kadagio uogos daro įtaką tik jo skoniui, tačiau jos nėra naudojamos alkoholiui išgauti. Tam džino gamyboje dažniausiai naudojamas grūdinis spiritas.

KODĖL KADAGIAI?

Kadagio uogas žmonės naudoja nuo neatmenamų laikų. Jos turi itin ryškų, ilgai išliekantį skonį, kuris juntamas naudojant jį tiek maiste, tiek gėrimuose. Su kitais augalais, kadagio uogos ir pumpurai buvo naudojami žymiosiose kaukėse maro epidemijų metu: buvo tikima, kad tai apsaugos jas dėvintį žmogų nuo maro. Taip pat kadagio uogos senovėje buvo plačiai naudojamos kaip vaistas. Po Viduramžių Europą plintant distiliacijos paslaptims, šios vienuolių Benediktų rankose sutiko kadagį ir tai davė prielaidą džinui atsirasti.

TRUMPA DŽINO ISTORIJA

Teigiama, jog tikėdami distiliuoto alkoholio, kurį jie lotyniškai vadino „aqua vitae“ (liet. gyvybės vanduo) ir kadagio uogų gydomosiomis savybėmis, vienuoliai vyną ėmė distiliuoti su kadagio uogomis. Vėliau kadagio uogų naudojimas plito. Jos buvo naudojamos dar ir dėl to, nes su kitais priedais padėdavo slėpti prastą spirito skonį. Franciscus Sylvius de le Boë, 17 a. Olandijoje gyvenęs gydytojas ir mokslininkas, dažnai vadinamas jenevero – gėrimo, iš kurio vėliau kilo džinas – kūrėju. Nors tai nebūtinai yra tiesa, nes šis gėrimas istoriniuose šaltiniuose yra minimas ir iki tol, neabejotina, kad dr. Sylvius, tikėdamas kadagio uogų ir „gyvybės vandens“ gėrimu, prisidėjo prie jo populiarumo 17 a. Būtent tuo metu jenevero distiliacija iš laboratorijų persikėlė į besikuriančias distilerijas ir ėmė plisti po pasaulį. Pasiekęs Angliją, jeneveras laikui bėgant tapo džinu.

PAMIŠIMAS DĖL DŽINO

Anglijoje įsibėgėjant džino gamybai ėmė augti ir jo populiarumas. Šio gėrimo gamybai buvo galima naudoti prastos kokybės spiritą, kurio skonį slėpė kadagio uogos ir kiti priedai. Natūralu, kad dėl gamybos paprastumo, šio gėrimo kaina buvo ženkliai mažesnė nei kitų alkoholinių gėrimų. Džiną masiškai ėmė vartoti nepasiturintys anglai, kurie jame bandė skandinti sunkią anų laikų kasdienybę. Sakoma, jog dėl masinio džino vartojimo, 18 a. pirmosios pusės Londone miestiečių mirtingumas buvo ženkliai aplenkęs gimstamumą. Laikui bėgant, valdžia ėmėsi įvairių priemonių, stabdančių masinį džino vartojimą. Tai padėjo pusšimtį metų trukusią beprotybę palikti istorijos knygų puslapiuose, o džinui davė postūmį kelti savo kokybę.

KAIP GAMINAMAS DŽINAS?

Pagal Europos Sąjungos teisę, kad galėtų vadintis džinu, gėrimas turi atitikti keletą kriterijų:

  • Jis turi būti pagamintas iš tinkamo etilo alkoholio, o skonis turi būti formuojamas su kadagio uogomis ir kitais priedais.
  • Etilo alkoholis, naudojamas jo gamybai, turi atitikti minimalius Europos Sąjungos nustatytus standartus.
  • Dominuojantis skonis turi būti kadagio.
  • Jo stiprumas gali būti koreguojamas vandeniu, tačiau jis negali būti mažesnis nei 37,5%.
  • Jis gali būti papildomas tokiu pat etanoliu, koks buvo naudojamas distiliacijoje.

DŽINO RŪŠYS

Yra trys džino rūšys: džinas (gin), distiliuotas džinas (distilled gin) ir Londono džinas (London gin arba London dry gin arba dry gin). Trumpai apie pagrindines džino rūšis:

1. DŽINAS

Tai paprasčiausio džino rūšis. Jį gaminti galima į etilo alkoholį dedant kadagio uogas, jų ekstraktus ar kitus priedus. Jo spalva gali būti koreguota.

2. DISTILIUOTAS DŽINAS

Šio džino skonis ir aromatas yra formuojamas distiliacijos proceso metu, kai į distiliacijos įrenginį yra dedamos kadagio uogos ar kiti natūralūs priedai. Tačiau leistini ir priedai, kurie gali būti dedami po distiliacijos.

3. LONDONO DŽINAS

Šio džino skonis ir aromatas yra formuojamas distiliacijos proceso metu, kai į distiliacijos įrenginį yra dedamos kadagio uogos ar kiti natūralūs priedai. Londono džino distiliacijai turi būti naudojamas aukštesnės kokybės etilo alkoholis. Jokie priedai į šios rūšies džiną negali būti dedami, visą skonį ir aromatą jis turi įgauti distiliacijos proceso metu. Dažnai toks džinas vadinamas sausu (angl. dry).

4. KITOS DŽINO RŪŠYS

4.1. BATHTUB GIN

Sakoma, jog ši džino rūšis atsirado prohibicijos JAV laikais, kai gėrimai buvo daromi iš visko, kas buvo po ranka. O daroma tai buvo vonioje – į lietuvių kalbą išvertus „bathtub“.

4.2. PLYMOUTH GIN

Tai saugomą geografinę kilmės nuorodą turintis džinas, kuris gali būti daromas tik Plimuto mieste, Anglijoje.

4.3. OLD TOM GIN

Tai 18 – 19 amžiuose atsiradusi džino rūšis. Tais laikais distiliatų skonis buvo gana griežtas, nes spirito rektifikacijos procesai buvo atrasti tik gerokai vėliau, todėl džino skonis paprastai buvo saldinamas, kad būtų priimtinesnis.

4.4. VILNIAUS DŽINAS

Tai geografinę saugomą kilmės nuorodą turintis, „Vilniaus Degtinėje“ daromas džinas.

POPULIARIAUSI DŽINO INGREDIENTAI

Esminis džino skoniui ir aromatui ingredientas yra kadagio uogos, tačiau be jų naudojama gausybė kitų augalų. Vienoje rūšyje džino jų gali būti nuo keleto iki kelių dešimčių skirtingų augalų. Kokių? Pavyzdžiui:

  • Kalendros sėklos
  • Šventagaršvė
  • Citrinos žievelė
  • Apelsino žievelė
  • Vilkdagio šaknis
  • Cinamonas
  • Migdolai
  • Kardamonas
  • Imbieras
  • Saldymedis

KAIP GERIAMAS DŽINAS?

Džinas yra tarp populiariausių kokteilių ingredientų. Jis retai geriamas grynas. Populiariausias šio gėrimo kokteilis yra džinas su toniku. Jam gali būti dėkingi visi pasaulio džinų ir tonikų gamintojai, nes būtent jo dėka, šiuo metu pasaulyje stebime antrą džino populiarumo bangą. Dar niekada nebuvo tokio šių gėrimų pasirinkimo, o Pietų Europoje galime aptikti barų, siūlančių šimtus šių gėrimų derinių.

DŽINAS SU TONIKU

Džiną su toniku pirmą kartą sumaišė Britų Rytų Indijos kompanija 19 amžiuje. Indijoje ir kituose atogrąžų kraštuose siautė maliarija, tai kėlė daugybę bėdų britams. Tačiau 18 a. buvo atrastas chininas, kuris nuo šios ligos saugojo. Dėl chinino kartumo, tokį toniką gerti nebuvo malonu. Rytų Indijos kompanija rado sprendimą: jie chininą maišė su vandeniu, cukrumi, žaliąja citrina ir džinu. Tuo metu kariai Indijoje jau ir taip gaudavo džino davinį, o naujasis derinys jiems patiko gerokai labiau. Taip gimė šiandien toks populiarus džino su toniku kokteilis. Žinoma, kokteilis nėra universalus, kiekvienas mėgstame skirtingus dalykus. Kažkam patiks ir džinas su kola, kažkam patiks džinas su sprite, kažkam patiks džino ir vermuto kokteilis – tai populiariausi šio alkoholinio gėrimo maišymo būdai.

KOKTEILIAI SU DŽINU

DŽINAS SU TONIKU

Šiandien tai vienas populiariausių kokteilių pasaulyje. Jo variacijų galima sugalvoti tūkstančius. Norint tinkamai jį paruoši, reiktų vadovautis keletu taisyklių:

  • Džino ir toniko kokteiliui reiktų naudoti tinkamą taurę ant kojelės, taip taurės turinio nešildysime ją laikydami.
  • Į taurę reiktų dėti kuo didesnį luitą ledo, kad jis tirptų lėtai ir gėrimo neskiestų vandeniu.
  • Džiną ir toniką galima derinti tarpusavyje pagal ingredientus. Pavyzdžiui, Viduržemio regionų augalų skonius turintį džiną derinti su tokius skonius turinčiu toniku.
  • Pirmiausia reiktų į taurę su ledu pilti džiną, o po to lėtai per šaukštelį pilti toniką. Išsaugoję toniko burbulus, kokteilyje turėsime daugiau gaivesnio skonio.
  • Kokteilį reiktų maišyti saikingai ir labai atsargiai.
  • Kokteilį pagardinti ar papuošti galima įvairiais augalais. Juos taip pat reiktų rinktis pagal džino ir toniko sudėtį. Tai gali būti įvairių citrusinių vaisių žievelės, uogos, bazilikai, čiobreliai, rozmarinai – ar kas tik šauna į galvą ir kokteilyje tinka.
  • Džino ir toniko proporcijas reiktų rinktis pagal skonį, nors pastaruoju metu populiaru maišyti vieną dalį džino su dvejomis dalimis toniko.

DRY MARTINI

INGREDIENTAI:

KAIP PARUOŠTI?

Ingredientus supilti į maišymo taurę su ledu. Gerai išmaišyti ir perpilti į atšaldytą kokteilinę taurę. Prieš patiekiant, į kokteilį įspausti citrinos žievelės eterinius aliejus ir įdėti alyvuogę.

NEGRONI

INGREDIENTAI:

KAIP PARUOŠTI?

Ingredientus supilti į maišymo taurę su ledu. Gerai išmaišyti ir perpilti į atšaldytą taurę su ledu. Prieš patiekiant, į kokteilį įspausti apelsino žievelės eterinius aliejus.

TOM COLLINS

INGREDIENTAI:

  • 45 ml. džino
  • 30 ml. šviežių citrinos sulčių
  • 15 ml. cukraus sirupo
  • 60 ml. gazuoto vandens

KAIP PARUOŠTI?

Džiną, sultis ir cukraus sirupą supilti į aukštą taurę su ledu ir gerai išmaišyti. Tuomet iki taurės viršaus pripilti gazuoto vandens. Prieš patiekiant papuošti citrinos žievele ar vyšnaite.

LONG ISLAND ICED TEA

INGREDIENTAI:

KAIP PARUOŠTI?

Į kokteilių plaktuvę įdėti ledo, supilti degtinę, džiną, romą, tekilą, apelsinų likerį, citrinų sultis ir cukraus sirupą. Gerai išplakti. Į aukštą taurę pridėti ledo, supilti plaktuvės turinį, o likusią erdvę taurėje užpildyti Coca Cola. Švelniai išmaišius, galima papuošti citrinos skiltele.